Gamtos dovana - alijošius

Gamtos dovana - alijošius

Alijošius, alavijas, aloe vera – tai nuo seno žinomas ir medicinoje naudojamas augalas. Nors gamtoje randama apie 200 alijošiaus rūšių, tačiau tik 4-5 iš jų naudojamos medicinoje ir kosmetikoje. Viena iš jų – Aloe Barbadensis.

Alijošiaus pavadinimas kilo iš arabiško žodžio „kartus“, nes nupjovus alijošiaus lapą, išsiskiria karčios sultys. Alijošių taip pat vadina „dykumų lelija“, „nemirtingumo augalu“, „medicininiu augalu“.

Daugelis senovės šaltinių, įskaitant ir Bibliją, mini alijošių ir jo panaudojimą gydymo tikslais. Sakoma, kad alijošius buvo ir Kleopatros grožio paslaptis (68-30 m. pr. Kr.). Pasak šaltinių, Kleopatra alijošiaus želė tepdavo odą, norėdama apsaugoti ją nuo aktyvių saulės spindulių ir tikėdama, kad alijošiaus želė išsaugos jos jaunystę.

Pirmame amžiuje po Kristaus garsus Graikijos mokslininkas Dioskoridas atrado gausybę alijošiaus gydančių savybių – nuo teigiamo poveikio inkstams iki odos nudegimų gydymo.

Alijošius plačiai naudojamas visame pasaulyje iki šių dienų. Atliktos alijošiaus studijos įrodė, kad alijošius pagreitina gijimo, ypač nuo nudegimų, procesus. O dermatologai alijošių naudoja odos gydymui, nes įrodyta, jog alijošius panaikina ar sumažina viršutinių odos sluoksnių randus bei aknės požymius.

Cheminiai alijošiaus tyrimai atskleidė, jog alijošiaus sudėtyje yra daugiau kaip 200 natūraliai susidariusių mineralų, vitaminų, amino rūgščių, proteinų ir kitų medžiagų. Tačiau bene svarbiausia alijošiaus savybė – 80 % alijošiaus sudėties sudaro vanduo. Dėl šios priežasties alijošius natūraliai, bet intensyviai drėkina odą.

Alijošių rekomenduojama naudoti, norint:

  • nuraminti sudirgusią, pažeistą, nudegusią odą;                  
  • natūraliai drėkinti, sušvelninti odą;
  • pagreitinti žaizdelių, nudegimų, aknės gijimą;
  • sumažinti odos patinimus, niežėjimą;
  • apsaugoti odą nuo bakterijų ir grybelio;
  • sustiprinti apsaugą nuo saulės;
  • padidinti odos elastingumą;
  • sumažinti psoriazės simptomus;

Alijošiaus gelis – natūralus išsigelbėjimas riebią odą turintiems žmonėms, nes puikiai drėkina odą ir sutraukia poras, tačiau nepalieka riebumo jausmo.

Tačiau alijošiaus želė labai reikalinga ir sausai odai. Alijošiui susigėrus, ant jo reikėtų užtepti maitinančio ar kitokio riebesnio kremo, nes dėl alijošiaus sutraukiančių savybių, gali atsirasti tempimo jausmas.

Alijošius nuramins ir po skutimosi sudirgusią odą. Alijošiui susigėrus, papildomai reikėtų užtepti kremą po skutimosi.

Alijošių naudojant nuolat, jis sumažina tamsius ratilus aplink akis.

Kadangi net 80 % alijošiaus sudėties sudaro vanduo, šaltuoju periodu juo reikėtų teptis ne anksčiau kaip prieš 2 valandas prieš išeinant į lauką. Nes porose susidaro vandens lašeliai, kurie, esant minusinei temperatūrai, sušąla ir išplečia poras.

Alijošius mūsų namuose neretai sutinkamas ir kaip vazoninis augalas. Tačiau norint patiems pasigaminti alijošiaus želė, reikia žinoti keletą svarbių dalykų:

  • Augalas pilnai subręsta ir yra tinkamas naudoti, kai yra senesnis kaip 3 metai;
  • Alijošiaus lapas turi dvejopas medžiagas: gelsvai žalias sultis iš lapo išorinio apvalkalo, kurios turi aloino – medžiagos, galinčios sukelti odos sudirgimą, bei  skaidrią želė iš alijošiaus lapo vidinės dalies. Būtent ši medžiaga ir naudojama gydymui bei kosmetikai. Todėl prieš gaminant namuose alijošiaus želė, įsitikinkite, kad rūpestingai nulupote išorinę lapo „odą“.

Parengė: Jolanta Cinaitienė