Juodasis Afrikos muilas: kilmė ir gamybos istorija

Juodasis Afrikos muilas kildinamas iš Vakarinės Afrikos. Gimtinėje jis žinomas kaip Anago ar Allata juodasis muilas. Allata ar Anago yra terminai, naudojami Ganos šiaurinio regiono vietinių gyventojų tarmėje.

Ganoje Juodasis muilas naudojamas jau tūkstančius metų. Jo gaminimo metodai ir paslaptys buvo perduodami iš kartos į kartą, siekiant išlaikyti jį kuo natūralesnį ir išvengti netikrų jo klastočių. Daugelis per amžius stengėsi sukurti savąją Juodojo Afrikos muilo versiją, naudojant įvairius ingredientus. Tačiau Ganos Allata muilas yra geriausios kokybės Juodasis muilas, nes jis yra ORIGINALUS.

Juodasis muilas arba Afrikos juodasis muilas gaminamas iš plantano žievės (Plantanas yra visiems gerai pažįstamo banano giminaitis, tik didesnis ir nesaldus). Tai tropinis augalas, labai tinkamas Juodojo muilo gamybai. Plantano žievė yra natūralus vitaminų A, E ir geležies šaltinis.

Gaminant Juodąjį muilą, plantano žievė yra džiovinama prieš kaitrią Afrikos saulę. Po to kepama karštoje molinėje krosnyje. Karštis turi būti pastovus, siekiant išgauti šiam muilui būdingą spalvą, tekstūrą ir kvapą. Vietoj plantano žievės taip pat galima naudoti ir plantano lapus, bananų medžio lapus, kakavos pupelių lukštus, sviestmedžio (Vitellaria paradoxa) žievę ir pan.

Sekantis Juodojo Afrikos muilo gaminimo etapas yra labai subtilus: jei jis bus atliktas netinkamai, t.y. bus naudojami ne minėtieji ingredientai – gausis NE Juodasis Afrikos muilas. Į gautus pelenus pilamas vanduo ir grynas natūralus augalinis aliejaus. Siekiant išgauti TIKRĄ Juodąjį muilą, pelenai maišomi su  sviestmedžio (taukmedžio) aliejumi arba kitais aliejais -  palmių kokoso aliejumi ar kakavos sviestu. Po šios procedūros muilas yra maždaug dieną maišomas rankomis ir padedamas saugoti dviems savaitėms.

Būtent nuo pelenų spalvos priklauso pagaminto muilo spalva: kuo ilgiau plantano žievė kepinama – tuo muilo spalva bus tamsesnė. Be to, Juodojo Afrikos muilo spalva gali skirtis priklausomai nuo jį gaminančio regiono, nes skiriasi naudojami ingredientai. Pavyzdžiui, Juodasis Afrikos muilas iš pakrančių regionų turi daugiau kokoso aliejaus, o tuo tarpu muilas iš centrinių Afrikos regionų - daugiau taukmedžio aliejaus.

Taigi, Juodasis Afrikos muilas turi tūkstančių metų gaminimo tradicijas. Kiekvienas atskiras regionas ar gentis turi savo muilo gaminimo receptūrą, perduodamą iš karto į kartą. Jis turi daug naudingų savybių ir yra beveik bekvapis. Jį gali naudoti visi, kurie siekia turėti tobulą odą.

Koks yra tikras Juodasis Afrikos muilas ir kaip jį atskirti nuo klastotės?

Kaip jau minėta, TIKRAS Juodasis Afrikos muilas gaminamas iš plantano žievės arba lapų pelenų, palmių, kokoso ar sviestmedžio (taukmedžio) aliejaus. Plantanas sudaro didžiausią dalį Juodojo Afrikos muilo sudėties. To paties negalima pasakyti apie šio muilo klastotę, kuri pagaminta iš pigaus ir chemiškai apdoroto augalinio aliejaus, nudažant jį juodai. Toks muilas paprastai yra kietas ir juodas, atkeliavęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų ar Europos. Tuo tarpu tikras Juodasis Afrikos muilas visada yra beveik bekvapis ir rudai juodos spalvos, tačiau ne visiškai juodas. Todėl tikrąjį originalų Juodąjį muilą galima įsigyti pagamintą tik Centrinės ir Vakarų Afrikos regionuose.

Maroko Juodasis muilas 

Kitose Afrikos šalyse Juodasis Afrikos muilas gaminamas pagal skirtingas technologijas ir receptūras. Maroke ypač populiarus muilas, pagamintas iš alyvuogių aliejaus, kuris spaudžiamas iš alyvuogių riešutų branduolių. Taip pat muilas gali būti pagamintas iš argano aliejaus. Skystieji muilai Maroke naudojami tradicinėse pirtyje Hamam, įvairiose SPA procedūrose ir kūno priežiūrai dėl odą valančių, minkštinančių ir puoselėjančių savybių. Prausiantis skystu alyvuogių muilu paprastai naudojama originali Maroke pagaminta masažinė pirštinė. Šiurkštus jos paviršius nuvalo negyvos odos ląsteles, gerina kraujotaką ir padeda išvengti celiulito. Šis muilas atskleidžia geriausias savo savybes prausiant juo įkaitusią odą. Ypač tinkamas pirtyse, taip pat karštoje vonioje ar duše.

Parengė biologė: Roberta Gataulina